Mintis kirbėjo apie 10 metų. NORIU, bet nedrąsu, nėra laiko, per jauna, per anksti, per vėlai ir daug daug kitokių priežasčių. Viskas. Atėjo laikas. Visus pasiteisinimus atidėjau į šoną ir išvykau savanoriauti į Keniją. Atrodo norisi Jums perteikt ir aprašyt kiekvieną išgyventą akimirką, bet tuo pačiu ir nežinau nei kaip rast tinkamus žodžius, nei nuo ko pradėt. Didžiąją dalį savo savanorystės praleidau su vaikais. Kartu žaisdavome, mokydavomės dėlioti dėliones, dainuodavom dainas, gamindavom valgyti. Ką galiu pasakyt ir pasidalinti – patirtis, kuri tikrai atveria akis ir kažką lyg pakeičia tavyje. Esu begalo dėkinga gyvenimui už suteiktą galimybę patirti Keniją ir padėti tiems, kuriems tos pagalbos labiausiai reikia. Tad jei ir tu NORI, bet nedrįsti – galbūt čia ir yra tavo ženklas pagaliau išlipti iš komforto zonos, nebijoti padėti kitiems ir svarbiausia – nebijoti gyventi, nes gyvenimas yra beprotiškai gražus!
Daugiau apie savanorystę Kenijoje.
