Mintis apie savanoriavimą Afrikoje kirbėjo jau nuo paauglystės, todėl vos tik išgirdusi apie šią idėją iš draugės, nieko negalvodama sutikau prisijungti prie šios iniciatyvos. Žinojau, kad arba vykstu savanoriauti dabar, kol dar nerūpi įvairūs patogumai ir nėra didelių įsipareigojimų, arba taip ir liksiu niekada to neišbandžiusi.
Kartu su draugėmis tris savaites savanoriavome Kenijos lūšnynuose su įvairaus amžiaus vaikais. Kelias valandas per dieną žaisdavome įvairius sportinius žaidimus lauke: šokinėjome per šokdynę, žaidėme futbolą, tinklinį, rengėme vaikučiams įvairias estafetes ir t.t. Taip pat išmokėme vaikus žaisti kvadratą. Tai buvo smagu ne tik vaikučiams susipažinti su dar nematytu žaidimu, bet ir pačioms prisiminti kūno kultūros pamokas iš mokyklos laikų. O likusias kelias valandas leisdavome organizacijos centre – gamindavome vaikučiams valgyti, dėliodavome dėliones, dainuodavome, šokdavome ir žaisdavome įvairius žaidimus.
Savanorystės pradžioje buvo tikrai baugu ir skaudu suprasti, kaip žmonės gali gyventi be elektros, vandens, pakankamai maisto, jokios infrastruktūros ir kitų elementariausių patogumų. Savo nameliuose, pastatytuose iš žemės, o geriausiu atveju – iš skardos, jie kuria kasdienį gyvenimą, kuris mums atrodė sunkiai įsivaizduojamas. Tačiau sunkiausiai buvo suvokti visai ką kitą, iš kur vietiniai žmonės semiasi tiek gerumo ir džiaugsmo. O jau vaikų draugiškumas ir supratingumas! Atrodo, jiems trūksta beveik visko, tačiau daugiau nei 70 vaikų dalijasi tais keliais žaislais, vieni kitus visuomet palaiko, o vietiniai savanoriai, nors ir neturi daug pinigų bei patys gyvena labai kukliai, vis tiek padeda vieni kitiems ir prisideda prie edukacinio centro veiklos.
Be įvairiausių žaidimų nusprendėme šiek tiek atnaujinti ir organizacijos centrą. Vaikai sėdėdavo ant labai nesaugių konstrukcijų, todėl kartu su vietinių gyventojų pagalba pagaminome daugybę suoliukų, juos nudažėme įvairiausiomis spalvomis, išvalėme visą erdvę, o ant sienų nupiešėme debesėlius su įvairiais būdvardžiais, tokiais kaip brave, unique, talented ir kt., kad kiekvienas vaikas kasdien pasijustų ypatingas.
Atėjus savanorystės pabaigai buvo labai sunku palikti vaikus ir visą aplinką, tačiau kartu apėmė didžiulis dėkingumo jausmas, kad galėjau visa tai patirti ir prisidėti bent kruopelyte prie geresnės šios bendruomenės ateities. Per visas šias tris savaites atrodė, kad mokiausi gyventi iš naujo – pradėjau pajusti ir išgyventi giliau net mažiausius dalykus, bet svarbiausia – būti dėkingai už mažiausią smulkmeną, kas man atrodo, būtent tai ir yra laimės raktas, kurio visi taip ieškome.
Po savanorystės dar leidomės į safario turą po įvairius nacionalinius parkus, kur pirmą kartą gyvenime pamačiau laisvėje gyvenančius liūtus, dramblius, zebrus, žirafas ir daugybę kitų gyvūnų. Buvo sunku suvokti, kad mažos mergaitės svajonė kada nors pabūti tikrame „Liūto Karaliaus“ filme tapo realybe. O kelionę užbaigėme prie nuostabaus grožio Kenijos paplūdimių, kur mėgavomės saule ir nardėme Indijos vandenyne. Tad visas mėnuo Kenijoje buvo kupinas įvairiausių patirčių, naujų išgyvenimų ir pamokų, kurios, tikiu, su manimi liks visą likusį gyvenimą.
Daugiau apie savanorystę – savanorystė Kenijoje.
